March 24, 2011

Tai buvo seniai ir netiesa

Pamenu, su kokiu begaliniu susižavėjimu paauglystėje žvelgdavau į tas iki tobulumo nušlifuotas prabangos prekių reklamas žurnaluose. Visi tie aksominiai veidai, tobulos formos ir erdvės atrodančios taip lyg ištrauktos iš mano pačios svajų užvirdavo mano kraują. Žavėjausi kiekviena šių "fantazijų" detale, nagrinėdavau centimetrą po centimetro. Tada viskas atrodė nepriekaištinga.
Net negalėčiau tiksliai pasakyti kada, bet visa tai "pakoregavo" mano svajones ir ateities vizijas. Tvirtai įsitikinau save, jog mokėti kurti tokį grožį yra mano gyvenimo tikslas ir pašaukimas. Ir ką aš tada nusimaniau? Nieko. Net dorai nežinojau kaip visa tai daroma ir kas stovi už šių "šedevrų" gamybos vairo. Tiesiog svajojau, labai abstrakčiai. Bet ilgainiui šios svajos užvaldė mane, tai tapo realiu tikslu. Beveik nevalingai siekiau to, nors kartais pažvelgus atgal pagalvoju, jog per daug didelių pastangų į tai ir nedėjau, viskas tiesiog sukrisdavo į vietas, kad galėčiau ramiai eiti link to.
Menas mane lydėjo nuo pat mažų dienų. Taigi su tuo problemos nebuvo. Būrėliai ir krūvos "menų" visuose namų kampuose. Nenuostabu, kad rinkdamasi studijas nedvejojau nei sekundės. Elgiausi net šiek tiek akiplėšiškai likimo atžvilgiu. Mečiau iššūkį savo ateičiai ir pasirinkau tik vieną aukštąją ir tik vieną specialybę. Dabar pagalvojus darosi baisoka, bet tada nebuvo jokių abejonių.
Trys metai išvajotose studijose, trys metai nuostabių paskaitų ir neužmirštamos kompanijos. Skrajojau ant padebesių. O kur dar visi tie rožiniai debesys kuriuos mums piešė dėstytojai. Tobula. Žinoma, kai taip leidi laiką viskas pralekia akimirksniu ir tenka sakyti ilgesingus atsisveikinimus. Bet štai rankose diplomas, galvoje žinių bagažas, o idėjos tiesiog liejasi pro kraštus. Šiek tiek pailsėjus ir pasinervinus, dar viena nereali galimybė - svajonių darbas. Vėlgi - tobula.
Dabar visa tai atrodo taip tolima... vis prisimenu tą posakį "Nejuokink Dievo su savo planais". Ekonomika padarė savo, mano "tobulas" darbas išnyko kaip rytinis rūkas, liko tik prisiminimai senuose leidiniuose. Bet turiu pripažinti, niekas nebuvo "tobula". Tai ką pamačiau ir patyriau dirbdama savo išsvajotoje srityje, privertė mane apie viską galvoti daug plačiau. Galbūt ironiška, jog būdama tokia svajoklė patekau į tokį verslą kur pagrindinis tikslas - betkurį "š" kurį tau duoda įvynioti taip, kad viskas atrodytų "tobula". Štai ko aš nežinojau rinkdamasi šį kelią, tai iš ko padarytas visas tas "tobulumas". Nesupraskite manęs klaidinga, visame tame yra ir gerų aspektų. Pasitaiko taip, jog pats tiki tuo ką savo darbais bandai pasakyti visuomenei. Ir reklamos mieste būna saulėtų dienų. Bet tai toli gražu nėra tai apie ką mano jaunas protas svajojo ir dėja dabar tenka pripažinti, tai nėra tai ką aš galiu daryti iš dienos į dieną su malonumu. O ar ne toks ir yra tikslas visame tame darbo reikale - "Į darbą kaip į šventę"? Tikiu, jog galybė žmonių mane išvadintu naivia svajokle ar panašiai, bet tiems žmonėms aš tegaliu pareikšti užuojautą. Dauguma iš mūsų per dažnai pamirštame, kad gyvename ne tam, kad dirbtume, o dirbame tam, kad išgyventume. Gyvenimas tai ne fabrikas, kuriame kiekvienas turime stovėti prie savo konvėjario atkarpos ir mechaniškai atlikinėti nustatytas operacijas. Gyvenime kiekvienas turime begalines galimybes ir nesinaudoti tuo, mano manymu yra tiesiog gyvenimo švaistymas. Atrasti tai kas verčia tave šypsotis kasdien, kas džiugina te tik tave, bet ir aplinkinius, tai kas daro mūsų pasaulį geresniu, gražesniu ir šviesesniu. Žmogus yra nuostabus gamtos kūrinys, turintis begalines galimybės mokytis, tobulėti ir tai ko neturi niekas kitas - valią.
Esu laiminga, kad vėl gavau naują šansą atrasti save. Per tą neilgą laiko tarpą geriau pažinau save, atradau tai kas mane įkvėpia, atradau laiko visa galva pasinerti į tai, kas domina. Būtent dabar, jaučiu kad tobulėju, kad nestoviu vietoje ir artėju prie to kas taps mano gyvenimo tikslu.
Iš visos širdies linkiu visiems surasti vidinę ramybę ir gyvenimo pilnatvę. Kad net ir mažiausi stebuklai kasdienybėje užlietu tyru džiaugsmu, tokiu kurį dažnai pametame dar vaikystėje.

Nolita

2 comments:

  1. Sveika,
    Skaitineju tavo bloga vis, ir uzkliuvo akys uz vardo, maniau kad esi Kristina :)


    Mija

    ReplyDelete
  2. Sveika Mija. Čia pasirašinėje slapyvardžiu ;)

    ReplyDelete