February 11, 2011

Kaip iš nieko iškepa pyragai

Chaotiška savaitė, o čia dar penktadienį tenka 8val ryte verstis iš lovos (kaip oficialiai bedarbei tai nežmoniškai ankstus rytas). Pastarąsias pora dienų užplūdęs artėjančio pavasario dvelksmas staiga išgaravo, kai pravėrus žaliuzes suvokiau, kad lauke vėl pilna to balto vandens... o dar reikia trenktis į centrą, atlikti bemaž bevetės pareigos. Pusryčiams tokiais rytais laiko nėra, mat paskubomis sukramsnoto sausainio ir pusės stiklinės vandens pusryčiais aš nelaikau. Kelių sutapimų dėka kelionė neužtruko, tad namie parsiradau kaip tik savo įprastų pusryčių laiku. Tačiau šaldytuvo turinys neviliojo, o taip norėjosi gabalėlio šviežio, dar šilto pyrago... Jei būčiau tik išsiropštusi iš lovos, būtų suėjęs ir eilinis sumuštinis (kaip būna, deja gerokai per dažnai), prisiversti gaminti kažką rimtesnio pasiseka gan retai. Bet kadangi taip jau nutiko, kad jaučiuosi pakankamai žvali, pasiduodu pagundai dar kartą pasidžiaugti naujosios orkaitės privalumais (o taip, tai kone mūsų naujas gyvenimo centras, nuo pat pirmos akimirkos kai ji pasirodė mūsų virtuvėlėje). Pasiraitoju rankoves ir entuziastingai apsidairau, ką čia galima paversti pyragu. Jau girdžiu tylius skrandžio skundus, tad rimtai užsiimti konditerijos stebuklais nėra didelio noro. O čia jau ir mano stichija, kai iš to kas yra namuose (o daug būna retai) "prieksperimentuojam" kokį gardumyną. Suėjo ir pora vienišų saisainukų ir raukšlėtis užsimaniusių obuolių ir dar šis tas ką randu. Ir štai, mažiau nei už pusvalanduko jau džiaugiausi aromatingu, šiltu obuolių pyragėliu :)
Kartais tokie eksperimentai nepateisina lūkesčių, bet atsitinka ir tokie stebuklai, kai gaunasi kažkas naujo įdomaus ir verto dėmesio bei pakartojimų. Tokie pasisekimai begalo džiugina, bei skatina bandyti ir vėl, ką gali žinoti, gal kažkada tai taps daugiau nei pomėgiu ;)
Na, o šiandienos rezultatais dalinuosi su jumis :) šis receptukas gimė šiandien, tad vietos tobulinimui dar labai daug. O kolkas štai:

(2 maži 9 x 5 cm pyragėliai)
  • 2 sausainiai (dėjau Selga tiramisų skonio)
  • 3 šaukštai sėlenų dribsnių (tinka ir kukurūzų)
  • 5-6 maži vaniliniai džiuvesėliai 
(dribsnius bei džiuvesėlius galima pakeisti "miusli" grūdų dribsniais, paprastais maltais džiuvesėliais arba dėti tik sausainius)
  • apie 50g sviesto ar margarino
  • 1 kiaušinis
  • 1 šaukštas kukurūzų miltų (ar paprasti miltai)
  • apie pusė pakelio riebio varškės
  • 2 obuoliai
  • cukrus ir kiti prieskoniai pagal skonį

Sausainius, dribsnius ir džiuvesėlius sutrinti (aš naudojau prieskoniu trintuvę, bet tinka ir blenderis ar paprastas grūstuvas) (jei dedat "miusli" dribsnius jų trinti nereikia). Turi gautis smulkūs trupiniai, kuo smulkesni tuo geriau laikysis kepinio apačia. Ištirpinti sviestą ir supilti į trupinius, įdėti šaukštą cukraus (jei trupiniai nesaldūs galima ir daugiau) viską gerai išmaišyti. Jei reikia pariruošti formeles koriose kepsite, ištepti sviestu ir pabarstyti maltais džiuvesėliai. Aš naudojau nelimpančias formeles (pirkau Maximoj, buvo įvairių formų) tad jų ruošti nereikėjo. išdalinti trupinių ir sviesto mišinį po lygiai į abi/visas formeles, šaukštu gerai suspausti. Formeles su trupiniais pakepti apie 6 min 180C. Iškeptas formeles šiek tiek ataušinti. Tuo tarpu nulupti ir supjaustyti obuolius, stambumas kaip kam patinka, jei norit galit ir tarkuoti. Suplakti kiaušinį su pora arbatinių šaukštelių cukraus. Į plakinį sudėti varškę, miltus ir kitus prieskonius (aš dėjau cinamoną), viską gerai išmaišyti. Varškės masę galima sumaišyti su obuoliais, aš dėjau atskirai, bet didelio skirtumo nebus. Taigi obuolius ir varškės masę sudeti į ataušusias formeles ir vėl kepti (180C) apie 15 min, jei norit kad obuoliai pilnai suminkštėtų kepkit šiek tiek ilgiau, tik neprideginkit ;)

Nepatingėkime kartais pabūti šiek tiek ilgiau virtuvėje ir pagaminti kažką nekasdieniško ir įdomaus. O pagaminus nepamiškit pasidalinti ir su kitais, juk tai taip smagu ir šilta :)

Beje dar nesugalvojau pavadinimo šiam pyrageliui, jei bus minčių labai prašom pasidalinti ;)

February 02, 2011

Penkiasdešimtųjų magija ir Hollywood'o aukso amžius

Aksominis Michael Buble balsas pamažu neša mane laiku atgal... į tuos laikus kurių niekada neišgyvenau, bet kurie mane visada apsupa nuostabiais muzikos garsais skambančiais spalvingų klostuotų suknelių judesyje. Nors niekada ten nebuvau, bet užsimerkusi beveik jaučiu nuostabų tiką iškeptų keksiukū kvapą sklindantį iš mažos kepyklėlės, girdžiu jaunatvišką juoką sklindantį iš pravažiuojančio kabrioleto ir jaučiu kaip šiltas vasaros vėjelis šnarena mano klostuotą taškeliais margintą sijoną kai stovių eilėje prie kino teatro... Tai mano idilė. Laikai kai visi gėrė Coca Colą ir nežinojo apie jokius E, kai eiti į kino teatrą buvo kasdieniška visiems ir kai šokių salėse viešpatavo Rock&Roll'as. Tad leidžiuosi į šią kelionę, mano pakeleiviui Michel'ui dainuojant apie saldžius sapnus.

Jau net nepamenu, kada tai prasidėjo, bet jau ne vieni metai kaip tirpstu dėl idiliškojo penkiasdešimtųjų metų stiliaus. Šis pomėgis suformavo didelę mano skonio dalį, muzika, kinas, drabužiai, šokiai. Aikčioju, kaskart pamačius šių laikų stiliaus suknelę, ir nesvarbu kur būčiau, kaskart išgirdus ritmingus tų laikų garsus akimirkai sustoju ir pasimėgauju. Norėdama pasikelti nuotaiką nepuolu valgyti saldumynų ar pirkti viską iš eilės, tiesiog įsijungiu kurį nors iš mano "auksinės kolekcijos" filmų (jie žinoma irgi tų laikų). Pažiūrėjusi vieną iš klasikinių miuziklų pasijuntu nuostabiai, pailsėjusi ir pakylėta, pasaulis pasidaro šviesesnis. Mane šių laikų atgarsiai veikia kaip puikūs raminamieji :) ir jokio pašalinio poveikio (na gal tik užimti gigabaitai mano kietajame diske).O juk tais laikais Hollywood'ui tai buvo taip vadinamas aukso amžius, gal būt ne be reikalo. Tų metų populiariausi filmai buvo pilni muzikos, meilės ir draugystės istorijų, nuostabių šokių ir tyrų veikėjų, sveiko jumoro ir gėrio. Žmonėms nereikėjo 3D efektų ar kompiuterinės grafikos, kad filmas būtų sutiktas aplodismentais. O geras aktorius mokėjo ne tik įtikinamai suvaidinti bet ir šokti bei dainuoti. Tada tai nebuvo laikoma kažkuo neįtikėtinu, tiesiog žmonės labiau stengėsi, įdėjo daugiau širdies į savo darbą. Manau būtent tai ir persiteikia žiūrint jų filmus ar klausant muzikos. 

Tačiau visada tenka grįžti į realybę, kur kasdienybės šydas užkloja visas svajas, iki kito karto, kai patyliukais pakėlusi tą šydą slapčia įsmuksiu atgal į tas nuostabias svajones. Juk visiems mums kartais taip reikia pasvajoti ;)