Penkiasdešimtųjų magija ir Hollywood'o aukso amžius

Aksominis Michael Buble balsas pamažu neša mane laiku atgal... į tuos laikus kurių niekada neišgyvenau, bet kurie mane visada apsupa nuostabiais muzikos garsais skambančiais spalvingų klostuotų suknelių judesyje. Nors niekada ten nebuvau, bet užsimerkusi beveik jaučiu nuostabų tiką iškeptų keksiukū kvapą sklindantį iš mažos kepyklėlės, girdžiu jaunatvišką juoką sklindantį iš pravažiuojančio kabrioleto ir jaučiu kaip šiltas vasaros vėjelis šnarena mano klostuotą taškeliais margintą sijoną kai stovių eilėje prie kino teatro... Tai mano idilė. Laikai kai visi gėrė Coca Colą ir nežinojo apie jokius E, kai eiti į kino teatrą buvo kasdieniška visiems ir kai šokių salėse viešpatavo Rock&Roll'as. Tad leidžiuosi į šią kelionę, mano pakeleiviui Michel'ui dainuojant apie saldžius sapnus.

Jau net nepamenu, kada tai prasidėjo, bet jau ne vieni metai kaip tirpstu dėl idiliškojo penkiasdešimtųjų metų stiliaus. Šis pomėgis suformavo didelę mano skonio dalį, muzika, kinas, drabužiai, šokiai. Aikčioju, kaskart pamačius šių laikų stiliaus suknelę, ir nesvarbu kur būčiau, kaskart išgirdus ritmingus tų laikų garsus akimirkai sustoju ir pasimėgauju. Norėdama pasikelti nuotaiką nepuolu valgyti saldumynų ar pirkti viską iš eilės, tiesiog įsijungiu kurį nors iš mano "auksinės kolekcijos" filmų (jie žinoma irgi tų laikų). Pažiūrėjusi vieną iš klasikinių miuziklų pasijuntu nuostabiai, pailsėjusi ir pakylėta, pasaulis pasidaro šviesesnis. Mane šių laikų atgarsiai veikia kaip puikūs raminamieji :) ir jokio pašalinio poveikio (na gal tik užimti gigabaitai mano kietajame diske).O juk tais laikais Hollywood'ui tai buvo taip vadinamas aukso amžius, gal būt ne be reikalo. Tų metų populiariausi filmai buvo pilni muzikos, meilės ir draugystės istorijų, nuostabių šokių ir tyrų veikėjų, sveiko jumoro ir gėrio. Žmonėms nereikėjo 3D efektų ar kompiuterinės grafikos, kad filmas būtų sutiktas aplodismentais. O geras aktorius mokėjo ne tik įtikinamai suvaidinti bet ir šokti bei dainuoti. Tada tai nebuvo laikoma kažkuo neįtikėtinu, tiesiog žmonės labiau stengėsi, įdėjo daugiau širdies į savo darbą. Manau būtent tai ir persiteikia žiūrint jų filmus ar klausant muzikos. 

Tačiau visada tenka grįžti į realybę, kur kasdienybės šydas užkloja visas svajas, iki kito karto, kai patyliukais pakėlusi tą šydą slapčia įsmuksiu atgal į tas nuostabias svajones. Juk visiems mums kartais taip reikia pasvajoti ;)